Dictionary of the Lithuanian Language.
apibudavoti — ×apibudavoti tr. apstatyti: Diendaržys iš visų pusių apibudavotas, nereikia tvoros Ėr. | refl.: Apsikrovė, apsibudavojo (visokiais daiktais apsidėjo) – nė šaltis nelįs važiuojant Jnšk. budavoti; apibudavoti; atbudavoti; įbudavoti; išbudavoti;… … Dictionary of the Lithuanian Language
atbudavoti — ×atbudavoti tr. 1. R, K atstatyti: Nes kada aš tatai, ką suardžiau, vėl atbudavoju BtPvG2,18. | refl. tr., intr.: Žiūrėk, kokias triobas padegėliai atsibudavojo! Kp. 2. statant atskirti: Kur pelus pila, tokis kampas atbudavota Pv. budavoti;… … Dictionary of the Lithuanian Language
budavodinti — ×budavodinti, ina, ino J, Vlkš cur. budavoti … Dictionary of the Lithuanian Language
budavojimas — ×budavojimas sm. (1) → budavoti: Kol išmoksti budavojimo, irgi užtenka Ds. Baisus budavojimas eita Kv. Ant budavojimo medžią ižg šilo kerta DP575. | refl. Kt … Dictionary of the Lithuanian Language
buduiti — ×budùiti, ùja, ùjo žr. budavoti: Budùikit pirkelę Švnč. Budùja tvartus Ad … Dictionary of the Lithuanian Language
ežervietė — ẽžervietė sf. (1) BŽ315, ežervietė (1) Gs buvusio ežero vieta: Ponas užsimanė dvarą budavoti ir tai ant kokios ežervietės, pempynės rš … Dictionary of the Lithuanian Language
išbudavoti — tr.; R41 išstatyti, pastatyti, išmūryti: Išbudavojo margą dvarelį JV432. | refl. K: Veizėk, kaip išsibudavojo miestas Kv. budavoti; apibudavoti; atbudavoti; įbudavoti; išbudavoti; nubudavoti; pabudavoti; … Dictionary of the Lithuanian Language
išmintai — 1 išmintaĩ sm. pl. (3b) Š, BŽ117, NdŽ 1. kuo reikia misti, kuo žmogus minta, maistas; pašaras: „Išmintai“, be abejo, išvesti yra iš veiksmažodžio išmintù, išmisti: mitas, maitas K.Būg. Kur kiaulėm išmintai? Vad. Kaune negaliu pasilikt gydytis,… … Dictionary of the Lithuanian Language
kepurė — kepùrė sf. (2) 1. SD34, R262 galvos apdaras (be atbrailos): Neturi kepurės – nemandravok su svetima P.Cvir. Gausus prakaitas liejosi iš po jo kailinės kepurės J.Balt. Senis, kepùrę pamurdęs, užsimovęs ant akių, murkso J. Kepùrę nusiimti,… … Dictionary of the Lithuanian Language
kerčia — kerčià sf. (4) 1. vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai, kampas, kertė: Dvi trobi į ker̃čią budavoti K. Moteris net ašarą skarelės kerčia iš paakių nubraukė rš. Pastumk puodą į kerčią Vv. Pristatė pilną kerčią ievinių… … Dictionary of the Lithuanian Language
